Noriu pasidalinti istorija iš nerašytų Vilniaus kronikų apie brolius Pjausnius. Šie tarpukario metu Labdarių gatvėje laikė klestinčią mėsinę ir nedidelį alaus bravorą. Vis dažniau Vilniaus grindiniu kaukšint kareiviškiems batams, broliai Pjausniai nusprendė nesnausti ir nešti savo dešras už Atlanto. Kadangi skerdienos žemėlapyje gaudėsi geriau, negu pasauliniame, tad netikėtai apsimovė: tikėjęsi p
asiekti Columbia miestą Pietų Karolinoje vieną rytą nuo denio išvydo Kolumbijos krantus. To nė neįtarę, pasiraitę ūsus ir rankoves dar čia pat, uoste, nusipirko pusę bekono ir prikimšo pirmą partiją gardžių dešrų, kurias vietiniai kaipmat išpirko, o kitą rytą jau vėl būriavosi aplinkui draugiškai plekšnodami broliams per pečius. Lietuviškas vardas vietiniams buvo sunkiau sukramtomas, tad atsižvelgę į brolių ūgį (kuris tebuvęs tik 1,568 cm) draugiškai juos praminė Pablo, kas jų kalboje reiškė „mažas, nedidukas“. Tačiau brolių meilė Labdarių gatvei ir Vilniui neblėso. Nebe kaip Pjausniai, o kaip Pablo. Nebe kaip mėsinė, o kaip pub`as...!
