25/04/2026
Pastarieji treji metai mūsų šeimai, kuri ir yra šios vietos širdis, buvo nepakeliamai sunkūs. Per šį laiką netekome trijų artimų žmonių. Slauga, nuolatinės keliones į Vilnių prieš darbą į gydymo įstaigas ir skausmingi atsisveikinimai privertė mus ne kartą koreguoti darbo laiką.
Mes dirbame patys, savo rankomis, todėl kai šeimą ištinka nelaimė, nėra kas mus galėtų pakeisti. Suprantame, kad atvažiavus ir radus uždarytas duris kyla susierzinimas, tačiau už kiekvieno to neigiamo įvertinimo stovi reali mūsų šeimos tragedija. Tai nėra noras „dirbti kaip norim“ ar nepagarba jums – tai tiesiog gyvenimas, kurio neįmanoma suplanuoti.
Skaudu girdėti replikas, kad nedirbame dėl „gero gyvenimo“ ar “jiems vienodai,jie dirba kada nori”. Niekas neuždaro durų savo lankytojams be kritiškai svarbios priežasties. Mums ši vieta yra brangi, bet savo šeimos narių paskutines akimirkas ir pagarbą mirusiems vertiname labiau už viską.
Mes pasirinkome apie savo skausmą garsiai nekalbėti, nes nenorėjome gailesčio. Tačiau šiandien prašome tik vieno – žmogiško supratingumo. Pasaulis nesugrius ir niekas nenumirs, jei tą vakarą nesuvalgysite kebabo, tačiau mūsų pasaulis sustoja, kai netenkame tų, kuriuos mylime. Maistas yra tik maistas, o laikas su artimaisiais yra nepakeičiamas ir niekada nebegrįžta.
Ačiū tiems, kurie palaiko ir supranta, kad po prijuoste plakanti širdis kartais tiesiog turi sustoti ir gedėti.
